Asmeninio archyvo nuotr. / Pastorius Saulius Karosas

#grazibefiltro

Pastorius Saulius Karosas – apie grožį cinizmo epochoje

„Skubėjimas ir nerimas šiandien yra epideminio lygio, daugelis dirba ir lekia tiek, kad nebežino, kaip iš to išeiti. Nusivylėme žmonėmis, nebetikime gėriu ir grožiu, atrodo, kad gyvename cinizmo epochoje“, – pandemijos pametėtomis įžvalgomis dalijasi Miesto bažnyčios pastorius ir penkių vaikų tėtis Saulius Karosas.


Pastarieji dveji metai visuomenėje išaugino atsargumo ribas: dažnoje situacijoje žmonės nebežino, apsikabinti, ar atokiau vienam nuo kito laikytis.

„Bet viena nepasikeitė – žmogui vis dar reikia žmogaus, tik bendraudami su kitu gebame išsigryninti ir pažinti save“, – primena 15min pašnekovas.


– Ką patartumėte žmonėms, kurie nepavyksta sulėtinti gyvenimo tėkmės?

– Niekas iš išorės jūsų nesustabdys, galite pradėti tik nuo savęs. Prieš aštuonerius metus išgirdau apie tai, kad daugiausia gyvenime nuveikia tie, kurie sprendimus priima tarp penkių ir aštuonių valandų ryto.

Taigi jau kuris laikas pats tai praktikuoju: kol namiškiai dar miega, turiu kada pabūti su savo mintimis, pabėgioti, pasimelsti. Tie ryto sustojimai mane pripildo.

– O kaip susikurti palaikančią aplinką?

– Visada galima pradėti nuo mėgstančių bėgioti bičiulių. Pakvieskite juos bendrauti reguliariai, pasakykite, kaip jums svarbu išsikalbėti. Žinoma, jie gali atsisakyti, bet gali ir atsirasti ieškančių tų pačių dalykų.

Smagu susikurti tradicijas, kuriose sustoji. Man tai – krikščioniškos praktikos, malda, bendrystė, pirtis su bičiuliais. Svarbu turėti bendruomenę ar bičiulių, kurie palaikytų.


– Vienam pasiryžti ir atsilaikyti pernelyg sunku?

– Kiek esu studijavęs elgsenos mokslą, pasikeisti žmogaus elgesiui būtina asmeninė motyvacija. O norint sukurti elgsenos įprotį, tenka pasitelkti elgsenos pokyčius (naujamečių pažadų nebeužtenka). Kitaip tariant, pats vienas to nepadarysi.

Savęs pažinimas vyksta tik artimame santykyje su kitu, o šiandien labai sunku jį palaikyti su kitais žmonėmis. Tam reikia sąmoningo apsisprendimo skirti dalį savo laiko kitiems.


– Kodėl verta tai daryti?

– Kai žmonės mane pažįsta, iš šono mane mato geriau negu aš pats save, tai suteikia man galimybę keistis ir tobulėti, kartu tai suteikia ir didelį pasitenkinimą. Tik santykyje su kitu galiu save pažinti.

Anksčiau žmonėms gal tai natūraliai išeidavo, šiais laikais tam būtinas sąmoningas pasiryžimas ir laiko planavimas.

Pandeminiai metai, žinoma, žalos taip pat padarė: atitrūkome vieni nuo kitų. Jautėme vidinę kančią, kad nesame matomi, girdimi, mylimi... Ne daiktai, o žmonės, su kuriais turime artimą santykį didžiausias mūsų turtas.


– „Labas, ar galiu tave apkabinti?“ – dažnai taip prasideda artimesnių draugų pokalbiai susitikus. Ar ir jūs tą pastebite savo aplinkoje?

– Bendruomenėje skatiname žmones bendrauti nedidelėmis grupelėmis (po tris). Visiems mums būtina pasikalbėti, apsikeisti patirtimis, tik taip išmokstame kitą žmogų matyti. Tame labai didelė vertė. Tačiau, kad tai padarytume, turime atsiriboti nuo šalia esančių trikdžių: telefono kišenėje ar bendrystės socialiniais tinklais.


– Kas įvyksta taip ir nesutikus bendraminčių?

– Žmonės nori užsidaryti savyje, apsisaugoti nuo nesėkmingų mėginimu, nori nebetikėti, nebesivelti į pokalbius ir santykius. Jiems atrodo, kad taip tiesiog mažiau skaudės, bet ilgainiui širdis išvis nieko nebejaus, čia problema.

Aš tokių dalykų pastebiu gana dažnai kalbėdamasis su žmonėmis. Bet, jei tam pasiduosime, cinikais tapsime. Man ir dabar atrodo, kad gyvename cinizmo amžiuje, aplink daug nebetikėjimo gėriu, grožiu, žmonėmis, – čia liūdnoji mūsų kasdienybės dalis.


Vertingos ir sunkios akimirkos

– Prieš keletą metų esate ryžęsis gana netikėtam eksperimentui – savaitę praleidote gatvėje be pinigų, be telefono. Teko ir nakvoti joje. Kodėl tai darėte?

– Esu krikščionis, tikintis žmogus, gal kažkam keistai nuskambėti, kai kalbame apie Dievo kvietimus, mano atveju tai buvo ne koks socialinis eksperimentas, o kvietimas pamatyti miestą Jo akimis, man tai buvo reikšminga patirtis.


– Ką suvokėte tapęs benamiu savaitei?

– Ogi tai, kad mes visi turime savo pasaulio paveikslą, tačiau vaikštome nusistovėjusiais keliukais, kitą vertindami iš savos perspektyvos.

Mano patirtis gatvėje buvo dar vienas priartėjimas prie žmonių, kurie kitokie nei aš.

Po to įvykio mums su žmona gimė dukrytė su negalia, taigi, mano atveju įvyko atsivertimas: žmones su negalia pradėjau matyti kitaip. Anksčiau jie į mano akiratį patekdavo tik epizodiškai.


– Jei ne pastorystė, ar būtumėte žengęs benamių takais?

– Net ir netikintiems būna katarsių, vadinamųjų apsivalymų, o krikščioniškas gyvenimas pažymėtas atgaila (ne, tai ne verkimas, atgaila yra mąstymo ir žvilgsnio į dalykus keitimas).

Trisdešimt metų esu šiame tikėjimo kelyje, daug atsivertimų ir atgailų per tą laiką įvyko.


– Ar pastebėjote savyje pokyčių po savaitės, praleistos gatvėje?

– Po tos savaitės gatvėje daug kas pasikeitė: aptikau savyje teisimo, nenuoširdumo, vaidybos, šaltumo. Bet širdis ėmė keistis.

Šiandienos Lietuvoje taip pat labai daug nesiklausymo, teisimo, „etikečių“ klijavimo žmonėms... Nuo to širdis tik susitraukia.


– Bet gal tose sunkiose situacijose taip pat kokia Dievo kibirkštis slypi?

– Praeito šimtmečio mąstytojas Clive'as Staple'as Lewisas, pats nemažai skausmo patyręs ir palaidojęs nuo vėžio mirusią mylimą žmoną, kančią ir skausmą vadino Dievo ruporu, kuris pažadina.

Žvelgdamas į savo gyvenimą atgalios taip pat nenorėčiau prarasti sunkių akimirkų, nes per jas buvo padaryti mane keitę sprendimai. Skausmas mane keitė. Tiesa, ne visus jis keičia. Žmogus gali susidurti su mirtimi ir vis tiek likti kietos širdies.

Asmeninio archyvo nuotr./Pastoriaus Sauliaus Karoso šeima

– Sakoma, kad tik sunkumai mus perkeičia ir užgrūdina. Nejau be jų progresas negalimas?

– Aš tikiu, kad mes keičiamės kasdien. Ne per drastiškas kataklizmines patirtis, o priimdami mažus sprendimus. Juos priimant širdis pagyja, atjauta pildo.

Pripažinę, kad mažai ką valdome, galime tapti dėkingi už tai, ką turime. Tai gali tapti didele dovana. Iš pirmo žvilgsnio negražiame popieriuje supakuota, bet su geru turiniu.


– Kokių pokyčių pastaraisiais metais matote Lietuvos visuomenėje?

– Skubėjimas ir nerimas visuomenėje šiandien epideminio lygio. Daugelis stokojame romumo, aplinka taip žmones taip įsuka.


– Kaip iš to išeiti?

– Daryti sustojimus dienos metu ar vieną dieną per savaitę nedirbti. Tai stipriai palengvintų ėjimą. Krikščionims įprasta praktika – malda: Dievas laukia visų vargstančių ir prislėgtų, žada juo sustiprinti ir atgaivinti.

Dalis žmonių keičia savo gyvenimus, iš didesnių ir judresnių miestų keliasi į mažesnius, jie pradeda suprasti, kad jų laimei reikia labai nedaug.


Kito ir lyderystės kultūra

– O gal visuomenėje tiek chaoso, kad minias telkiančių lyderių nebelikę?

– Lyderių yra, tik jie nėra matomi. Lyderystės kultūra taip pat pasikeitusi. Anksčiau lyderis buvo suvokiamas kaip žmogus, kuris susivaldo, yra kantrus, protingas, gebantis atjausti, o šiandien lyderystė neatsiejama nuo piaro...

Žmonės teisingai save pristato, kalba, bet patys gyvena kiek kitaip nei deklaruoja viešumoje. Tada ir aplanko nusivylimas tokiais lyderiais.

Šventajame Rašte yra tokia eilutė, kad didesnis yra tas, kuris susivaldo pats, negu tas, kuris užima miestą.

Kalbama apie žmogų, kuris laimi savo vidines kovas ir yra tikrasis lyderis, o jei tame kelyje gali dar ir kitus palydėti, pabūti pavyzdžiu, nuostabu.

Autoritetų ieškoti galima ir artimoje aplinkoje, gal tai universiteto dėstytojas, mokyklos treneris ar mokytojas?


– O kaip aiškinate tai, kad aplink tiek daug netikrumo?

– Nuo vaikystės, kurdami savo tapatybę ir galvodami, kaip kuo patrauklesnį save sukurti, aplinkiniams rodome ne tikrąjį savo aš. Taip augdami apsistatome kaukėmis, už kurių nelabai kas ir yra.

Klausti, matyt, reiktų kiek dar turime vietų, kur mūsų vaikai būtų mokomi būti ištikimi, kantrūs, darbštūs. O gal šiandien tokių vietų jaunimas vengia? Gal visi nori tapti youtube‘o milijonieriais?


– O gal tiesiog per mažai skaito?

– Ne taip seniai su žmona (ji literatūros dėstytoja) diskutavome, kiek knygos prisideda prie žmonių gyvenimo pokyčio? Jos atsakymas buvo, kad „skaitantys žmonės geba labiau atjausti“.

Atjautos dalykai įneša į mūsų kasdienybę netvarkos, sumaišo planus, prarandame kontrolę, niekas nevyksta taip, kaip norime, bet širdis kažkokia gyvesnė pasidaro.

Asmeninio archyvo nuotr./Pastorius Saulius Karosas su žmona

Šaltinis: 15min.lt


#grazibefiltro
This error message is only visible to WordPress admins

Error: No connected account.

Please go to the Instagram Feed settings page to connect an account.