„Visuomet malonu būti su žmogumi, kuris jaučia pagarbą sau ir kitiems. Šalia tokio gera nepriklausomai nuo jo amžiaus: jis spinduliuoja pozityvą, nėra kritikuojantis ar nepatenkintas viskuo aplink, su tokiu – ir senatvė graži. Didžiulė Dievo dovana yra būti būtent tokiam per visą savo gyvenimą ir sulaukus gilios senatvės“, – sako gydytojas psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna, dirbantis Lietuvoje ir Norvegijoje.
Su „Ąžuolyno klinikos“ vadovu 15min diskutavo apie grožio psichologiją, stigmas, supančias senėjimo procesą ir raukšles, kurios pernelyg sureikšminamos.
Kaip sako pašnekovas, kiekvienas mūsų suvokia, kad fiziniai pokyčiai su amžiumi neišvengiami, todėl turėtume koncentruotis ne į grožį, o į smalsumą.
– Kodėl taip bijome pasenti?
– Ne visi bijo senti. Kai kurie bijo subręsti. Kiekvienas pokytis mūsų gyvenime susijęs su kažko netektimi, kažko praradimu, kuriam būdingi tam tikri emociniai išgyvenimai.
Iš pradžių jų nepriimame, neigiame. Tai būdinga ir senstantiems žmonėms: jie vykstančius pokyčius tarsi ignoruoja. Ilgainiui supratę, kad sveikatos nebėra, imasi ieškoti kaltų, kodėl taip prastai jaučiasi.
Galiausiai seka depresijos frazė, nusimenama dėl raukšlių, pakitusio kūno ir pan.
– Kaip susitaikyti su senėjimu ir gyventi su juo?
– Tik priėmęs tai, kas neišvengiama, žmogus gali gyventi įprastą gyvenimą. O tai, kad reaguojama į senėjimo procesą, yra visiškai normalu.
Didžiausia problema kyla, kai asmenybė nėra psichologiškai brandi. Tokiais atvejais didesnė tikimybė, kad liks pradinėse gedėjimo fazėse.
Ypač daug problemų kyla, kai žmogus įstringa neigimo fazėje: nepaisydamas savo fizinės būsenos ir metų elgiasi tarsi jaunuolis ar jaunuolė. Tai atrodo kvailokai bei gali pakenkti jo fizinei sveikatai.
Gyvenimo būdą reikėtų adaptuoti prie savo sveikatos, fizinių ir psichologinių resursų, priešingu atveju, patenkama pas vidaus ligų specialistus ar psichiatrus.
Pasitaiko, kad žmogus įstringa antroje gedėjimo fazėje, kurioje jis viskuo nepatenkintas, ieškantis kaltų, o tai kenkia tarpasmeniniams santykiams, vyksta skyrybos, nusivylimai.
Taip pat svarbu, kad asmuo per ilgai neužsibūtų trečiojoje, depresijos fazėje, nes gali kilti net ir suicidinių minčių.
Senatvė turi daug privalumų
– Kaip sensta brandi asmenybė?
– Brandi asmenybė kiekvieną savo gyvenimo etapą priima adekvačiai. Neseniai perskaičiau Didžiosios Britanijos karalienės motinos mintį apie tai, kad jos gyvenimas prasidėjo tik po aštuoniasdešimties metų.
Graikų filosofai taip pat yra minėję, kad senatvė turi daug privalumų, lyginant su jaunyste. Dažnas senjoras liūdi ne dėl prarasto darbo, o dėl pripažinimo, kurio sulaukdavo dirbdamas.
Kiekvieno žmogaus gyvenime (nesvarbu, ar jis suaugęs, ar senjoras) pripažinimas labai svarbus.
Pakaktų, kad žmogus į pensiją išeitų sąmoningas ir tam pasiruošęs, tuomet gyvenimo prasmę rastų daugelyje dalykų: savo pomėgiuose, šeimoje ir pan.
Kiekvienas galime savęs paklausti, kuo užsiimtume, jei nereiktų į darbus kasryt?
– Kaip manote, ar įmanoma pasiruošti arba prisijaukinti mintį apie senatvę?
– Šiuo atveju labai svarbus išprusimas ir psichoedukacinis pasiruošimas, kiek žmogus turi žinių apie psichologiją, jos ypatumus senstant ir pan.
Esant supratimui, daug lengviau tai priimti. Visad labai naudinga pasikalbėti apie tai, kas kelia nerimą ir apie tai, kaip tu reaguoji į senatvę, kas pačiam nepatinka, su psichologu ar psichoterapeutu, dabar tam visos galimybės yra.
– Jau kuris laikas turime ir „amžėjimo“ terminą. Ar jis sukurtas bijantiems senti?
– Matyt, šis terminas tiems, kam labai sunku priimti senėjimą. Kita vertus, jei kas ir pavadino seniu, senesnis nuo to juk netapai? Čia daugiau savivertės klausimas.
Brandi asmenybė jaučia pagarbą sau, lygiai taip pat, kaip ir kitiems. Juk ir Šventajame Rašte parašyta, mylėk savo artimą, kaip pats save. Nepriklausomai nuo to, kiek tau metų, esi toks pat Dievo kūrinys, kaip vaikas ar jaunuolis.
Vienodai vertingas, tik patirtis skirtinga. Būtent ji kompensuoja su amžiumi ateinančius pokyčius.
Amžėjimo ar senatvės išmintis yra didelis privalumas prieš tuos jaunus entuziastingus žmones, kurie kupini energijos, bet ją naudoja neefektyviai.
Išmintingas žmogus ne tik pats nusiraminti geba, bet ir kitą paguodžia: ko nerviniesi? Viskas susitvarkys.
Estetika nulemta auklėjimo
– O kaip žmogui tvarkytis su grožio santykiu senstant?
– Atrodyti estetiškai senatvėje normalu. Bet raukšlių lyginimas ir formų koregavimas būdingas ir jauniems žmonėms, kartais, tiesa, atvedantis iki visiško savęs subjaurojimo. Estetika taip pat priklauso nuo žmogaus auklėjimo, nuo susiformavusio jo požiūrio.
Dažnai žmonės, bandantys atrodyti gražiai, negali paaiškinti, iš kur jiems tas poreikis?
Retas pasakys, kad tėvai taip išauklėjo, kad turiu būti pasitempęs. Tad, tikrai yra tokių, kurie ir namuose vaikšto su šukuosena, makiažu, nes nuo to žmogus jaučia pasitenkinimą.
Bet, jei paklaustumėte, kuo treningai blogai, nepaaiškintų. Žmonės gyvena būdami įpročių įkaitai ir nelabai nori, ką keisti.
– Kas jums yra gražus žmogus?
– Pasaulyje gražų žmonių yra labai daug. Gražių ir protingų gerokai mažiau, gražių, protingų ir su geru charakteriu – vienetai. Visuomet malonu būti su žmogumi, kuris jaučia pagarbą sau ir kitiems.
Šalia tokio žmogaus gera nepriklausomai nuo jo amžiaus: jis spinduliuoja pozityvą, nėra kritikuojantis ar nepatenkintas viskuo aplink, su tokiu ir senatvė graži. Didžiulė Dievo dovana, jei žmogus yra būtent toks per visą gyvenimą ir sulaukęs gilios senatvės.
Prie to prisideda daug dedamųjų: vaikystė, branda, tikėjimas. Jei žmogus jaučiasi esantis Dievo kūrinys, žino esąs vertingas, nes Dievas broko nekuria. Taigi, toks žmogus save gerbia, saugo, tausoja.
Kita vertus, kiekvienas mūsų suvokia, kad fiziniai pokyčiai su amžiumi neišvengiami, todėl būtina koncentruoti ne į grožį, o į smalsumą. Sutikite, išlikti geros nuotaikos ir šviesaus proto yra labai svarbu.
Mano mama mirė visiškai žvalaus proto. Ji buvo mokytoja, mėgo skaityti. Su ja bendravę iki šiol prisimena jos dvasios unikalumą ir grožį. Man tai svarbiausia.
Gaili vergystės metų
– Teigiate, kad su kai kuriais dalykais reikia atsisveikinti tuomet, kai laikas?
– Būtent. Ne taip seniai diskutavome apie tai, kada ateina laikas pasakyti „sudie“ dalykams, kurie neišvengiamai keičiasi: sveikatai, sąnariams ir pan.
Tačiau vieno vienintelio dalyko, ko mes nepasakome, tai „sudie“ savo vergystei. Kiekvieną rytą nuo aštuoniolikos metų dirbę ir nieko neuždirbę, nes pensija vis tiek maža, labiausiai nerimaujame, kad nebeturėsime, kur dirbti...
Bet geriau pagalvojus, juk daugelis dirba ne tai, ką nori, todėl vargsta, kenčia, bet kodėl jie tą daro? Dirba žmonės nė nesusimąstydami, kodėl tiek daug dirba šeimos laiko sąskaita, laiko vaikams sąskaita.
Dirba kaip vergai, ir negali pasakyti tai vergovei „sudie“. Dirba, nes tėvai mokė, jei nori gyvenime ko nors pasiekti, būtina sunkiai dirbti.
– Retas susimąsto, kad senatvė gali tapsi savirealizacijos aukso amžiumi?
– Senatvė tai laikas, kai pagaliau gali gyveni taip, kaip įsivaizdavai. Geriausiai kaip gali. Ne kaip liepė tėvai ar mokytojai, o kaip nori pats.
Kalbu apie gyvenimo scenarijų, kurį žmonės ankstyvojoje vaikystėje streso sąlygomis susikuria, priima tam tikrus sprendimus apie save, apie kitus ir tų sprendimų pagrindu susikuria gyvenimo scenarijų.
Jis pasirašomas panašiai septynerių metų amžiaus.
Na, šiokios tokios korekcijos padaromos iki dvylikos, o paskui jau – autopilotu per gyvenimą. Su metais jis kiek koreguojasi, bet labai nedaug.
– Kodėl skandinavai sensta kitaip nei lietuviai?
– Tai lemia kultūriniai ir gamtiniai skirtumai. Pavyzdžiui, žuvį ir kitus produktus, turinčius įtakos senėjimo procesų stabdymui, jie vartoja dažniau nei lietuviai.
Skirtinga ir gamtinė geografinė situacija (jie juda daugiau ir dėl geografinių sąlygų), ir patirtys skirtingos.
Mūsų senjorai pasižymi traumatizuojančia patirtimi (sovietinės okupacijos laikotarpis nei psichinės nei fizinės sveikatos nepridėjo).
– Kaip manote, kodėl vaikai ir tėvai ne visada susikalba?
– Yra tėvų, kurie norėdami vaikų atjautos ir paguodos, nuolat virkauja, kaip jiems viskas blogai.
Kai vyresnis žmogus dėl susilpnėjusios savo fizinės sveikatos psichologiškai regresuoja į vaikišką ego būseną (grįžta į vaikystę), jis infantiliais vaikiškais būdais bando susiorganizuoti dėmesio ir užuojautos.
Tokiu elgesiu siekia, kad vaikas su juo pabendrautų, bet šis turi savų reikalų. Tėvas ir motina dažnai rūpi tiek, kiek nekelia galvos skausmo.
Vaikai nesuvokia, kad tie tėvų skundai reiškia ne ką kitą, o tai, kad jie bijo vienatvės. Tačiau bėda ta, kad verkšlenimai vaikus nuo tėvų dar labiau atitolina. Vaikai šiais laikais tėvais skundžiasi psichoterapeutui.
Bet šiuo atveju svarbu suvokti, kad žmogus gyvas ne vien maistu ir oru, jam pripažinimas yra psichologinis maistas. Jeigu jo negauna, gali susirgti ir depresija.
Kai kuriems pakanka pabendrauti su kaimynu ar vaiku, tada gali užsiimti savo pomėgiais ar kasdieniais darbais, bet mokslas yra įrodęs, kad kai kada žmogus provokuoja kitą siekdamas pripažinimo.
Jam svarbu būti išgirstam ir pamatytam, tada nesijaučia vienišas. Taip pat reiktų prisiminti, kad bandymas perauklėti seną nieko neduoda.
Viskas, ką gali, tai priimti jį tokį, koks yra, ir nesijausti atsakingu. Tiesiog pabūk su juo, skirk jam laiko ir atmink, kad ateityje, žmogui senstant, reikalai dar labiau blogės.
Šaltinis: 15min.lt
